Ar būtina „pasyviame“ name įrengti rekuperacinę sistemą?

Taip, būtina – nes priešingu atveju prarandama „pasyvaus“ namo koncepcija. Jei namas gerai izoliuotas, tuomet pagrindiniai šilumos nuostoliai tenka vėdinimui, o kad sumažinti juos, reikia šilumą grąžinti rekuperatoriaus pagalba. Pasyviojo namo standartas sukurtas 1995 m. Vokietijoje. Jis remiasi nedidelių energijos sąnaudų namų statybos patirtimi. Standartą sukūrė Wolfgangas Feistas, Vokietijos

Pasyvių namų instituto (Passivhaus Institut) steigėjas. Pasyvus namas, tai pastatas, kurio normalios vidaus temperatūros (min 20° C) palaikymas ištisus metus nereikalauja aktyvaus energijos naudojimo. Pagrindinis reikalavimas tokiam namui, kad energijos suvartojimas pastato šildymui neviršytų 15 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus (palyginimui, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis įprastinis namas suvartoja vidutiniškai 120 kWh energijos vienam kvadratiniam metrui šildyti per metus), o bendras pirminės energijos poreikis šildymui, karšto vandens paruošimui, ventiliacijai, apšvietimui, butiniams prietaisam neviršytų 120 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus.

Tam pasiekti nereikia brangiai kainuojančių šilumos siurblių, šildymo katilų, nereikia radiatorių bei juos aptarnaujančių vamzdžių bei laidų. Pasyviame name šilumos nešėjas yra švarus oras, kurį į patalpas tiekia rekuperacinė ventiliacijos sistema su didelio efektyvumo šilumokaičiu. Pasyvus namas yra sandarus – namo vidinė dalis gerai apsaugota nuo šilumos nuostolių. Tokio namo pagrindiniai pranašumai – ekonomija ir ekologija. Pasyvūs namai yra draugiški aplinkai namai, kurie neteršia aplinkos, kurioje gyvename. Gyventi tokiame name – reiškia būti nepriklausomam nuo energijos išteklių kainų.

Paskelbė admin  |  0 Comment  |  : Toggle

Comments are closed.